Lietuviškų klaviatūrų raida

Rašto ženklai į kompiuterių klaviatūras atėjo iš rašomųjų mašinėlių klaviatūrų. Kompiuteriai įvairūs: asmeniniai staliniai, nešiojamieji, planšetiniai. Skirtingos ir jų klaviatūros. Vienų fizinės, panašios į rašomųjų mašinėlių, kitų ekraninės. Nepaisant skirtumų, visada išlieka svarbiausia savybė – patogumas rinkti tekstą. Tik ne visada pavyksta šį tikslą įgyvendinti.

Rašomosiomis mašinėlėmis naudojosi ne daugelis. Kompiuteriais naudojamės beveik visi. Visiems tenka spaudyti jo klaviatūros klavišus. Todėl svarbu, kad ji būtų patogi, kad ja rinkti lietuviškus tekstus būtų malonu.

Lietuvių kalbos klaviatūrų raida būdinga tuo, kad vyko dideli šuoliai: nuo tobuliausių tarp Europos kalbų klaviatūrų iki prasčiausių. Bandysime ją paanalizuoti, atskleisti sėkmių ir nesėkmių priežastis.

1. Lietuvių kalbos abėcėlė rašomųjų mašinėlių klaviatūrose

Rašomąsias mašinėles su lietuviškomis klaviatūromis turėjome dar prieškario laikais. Dabar jų galima aptikti tik muziejuose. Pabandykime įsivaizduoti situaciją praėjusio šimtmečio pradžioje. Kitos tautos klaviatūras jau turi, o mums reikia suprojektuoti tinkančią lietuviškiems tekstams rinkti.

Kalbų abėcėlės skirtingos. Rašomoji mašinėlė – sudėtingas mechaninis įrenginys. Kiekvienai kalbai viską projektuoti nuo pradžių ir gaminti būtų sudėtinga ir neracionalu. Geriausia turėti visiems tinkamą mechaninę dalį ir ją pritaikyti kiekvienai kalbai atskirai: įdėti tos kalbos išlietų rašto ženklų rinkinį, tada vadintą šriftu, ir tuos ženklus užrašyti ant klavišų.

Plito klaviatūros, turinčios 43 klavišus, skirtus ženklams spausdinti, išdėstytus keturiomis eilėmis (10 + 11 + 11 + 11, skaičiuojant iš apačios). Raidės išdėstytos pirmose trijose eilėse pagal QWERTY schemą, skaitmenys – ketvirtoje (viršutinėje) eilėje, bet ne visi (1 pav.). Nebuvo nulio (vietoj jo spausdindavo raidę O) ir vieneto (vietoj jo – mažąją l arba didžiąją I). Kiti ženklai – ant likusių klavišų (1 pav. jie palikti tušti) ir antrajame lygyje (registre), „pasislėpę“ po skaitmenimis.

1 pav. Raidžių ir skaitmenų išdėstymas amerikietiškoje QWERTY rašomosios mašinėlės klaviatūroje. Trys klavišai dešinėje, nupiešti brūkšninėmis linijomis, buvo ne visose mašinėlėse

Pirmose trijose eilėse mažiausiai 32 klavišai. Lygiai tiek, kiek raidžių lietuvių kalbos abėcėlėje. Tarytum mechaninę klaviatūros dalį būtų projektavęs lietuvis. Lieka raides išdėstyti. Įsijauskime į tų laikų situaciją ir pabandykime tai padaryti.

Laikantis QWERTY schemos, lietuviškos abėcėlės raides, sutampančias su angliškomis, jei nėra rimtų motyvų, racionalu palikti tose pačiose vietose. Tokių yra 23. Devynioms savitosioms lietuvių kalbos raidėms (Ą, Č, Ė, Ę, Į, Š, Ų, Ū, Ž) galima panaudoti šešis klavišus (1 pav. jie tušti), kuriuose yra skyrybos ir kiti ženklai, kuriuos vadinsime specialiaisiais ženklais. Dar tris klavišus galima paimti iš raidžių Q, W, X. Kartais ir šių raidžių gali prireikti, bet kur kas rečiau negu bet kurios kitos lietuvių kalbos abėcėlės raidės. Todėl, esant ribotam klavišų skaičiui, galima jų atsisakyti. o kai atsiras trys klavišai dešinėje, jas bus galima įtraukti. Vienas iš papildomų klavišų yra skaitmenų eilėje, kuri nelabai tinka raidėms. Raidė X atlieka ir romėniško dešimtuko vaidmenį, todėl šis klavišas jai tinka geriau, negu kitoms raidėms. Kurioms lietuviškoms raidėms skirti šiuos tris klavišus?

Prancūzai dėsto pagal AZERTY schemą, t. y. keičia: Q → A, W → Z. Kodėl? Motyvų nepavyko rasti. Gali būti, kad raidžių AZ pora pasirinkta kaip visos abėcėlės simbolis – „nuo A iki Z“. Lietuviškai abėcėlei tai būtų AŽ, bet mes nesakome „nuo A iki Ž“. Tačiau pasirinktą ĄŽ galima laikyti visų savitųjų lietuvių kalbos abėcėlės raidžių „nuo Ą iki Ž“ simboliu. Tad keičiame: Q → Ą, W → Ž

Dar reikia pažiūrėti iš aklojo teksto rinkimo pozicijų. QWERTY išdėstymas nėra ergonomiškas, bet jis daugiausia naudojamas kitose kalbose. Todėl neverta daug nuo jo nukrypti. Bet viena koreguotina vieta yra.

Aklajam teksto rinkimui geriausi klavišai tie, kuriuos galima laikyti pirštų „gyvenamosiomis vietomis“. Pirštai ant jų guli pradinėje padėtyje ir grįžta paspaudę kitus klavišus. Kairiosios rankos pirštai guli ant ASDF klavišų (1 pav. šie klavišai pilki). Raidė F tenka smiliui. Tai stipriausias šios rankos pirštas. Bet raidė F sutinkama retai, tik tarptautiniuose žodžiuose. Tad ir šio piršto stiprumas būtų mažai panaudojamas. Gal pakeisti šio klavišo raidę dažniau vartojama?

Precedentas yra. Dėl analogiškos priežasties vokiečių kalbos klaviatūroje sukeistos vietomis raidės Y ir Z. Raidės Y klavišas QWERTY klaviatūroje tenka stipriam pirštui – smiliui. Bet raidė Y vokiečių kalboje vartojama retai, o Z – dažnai, maždaug penkis kartus dažniau, negu raidė Y. Motyvai raidės F klavišą atiduoti dažniau vartojamai savitajai lietuvių kalbos raidei yra dar stipresni negu vokiečiams, nes šis klavišas ne tik skirtas stipriam pirštui, bet tas pirštas dar ir guli ant jo. Ir dar – vokiečių pakeitimas atitolina klaviatūrą QWERTZ nuo QWERTY per dvi pozicijas, o analogiškas lietuvių – per vieną. Raidės Š viena dažniausiai naudojamų savitųjų raidžių. Jos dažnis maždaug šešis kartus didesnis, negu raidės F. Todėl klavišų mainams tinka.

Taip gimsta lietuviška klaviatūra ĄŽERTY (2 pav.). Joje pakoreguotos ir dešinės rankos pirštų pradinės padėtys – patrauktos vienu klavišu į dešinę. Mat šia kryptimi išsiplėtė raidžių sritis.

2.png

2 pav. Lietuviška rašomosios mašinėlės 43 klavišų klaviatūra

QWERTY klaviatūroje skaitmenys yra pirmajame lygyje, o ant skaitmenų klavišų esantys skyrybos ženklai – antrajame. Pirmenybė – pirmajam. Kadangi skyrybos ženklams kitose eilėse vietos nebeliko, tai visus teko sukelti į skaitmenų eilė. Daugelis jų vartojami dažniau, negu skaitmenys. Todėl prancūzų klaviatūros pavyzdžiu pirmasis lygis skiriamas skyrybos ženklams, o skaitmenims lieka antrasis.

Dažniausiai vartojamų skyrybos ženklų kablelio ir taško dažniai prilygsta raidžių dažniams (į 32 raidžių dažnių mažėjimo eilę jie įsiterptų maždaug ties 15–20 vietomis). Todėl gali kilti abejonių dėl jų iškėlimo į skaitmenų eilę. Mat atstumas nuo pirštų „gyvenamosios“ 2-osios eilės iki viršutinės (4) dvigubai didesnis negu iki kitų (1 ir 3) eilių. Todėl pirštai, siekdami šios eilės klavišų, ypač jeigu jie šiek tiek trumpesni, išjudina iš pradinės padėties kitus pirštus ir taip lėtina rinkimą bei didina klaidų tikimybę. Bet taškas ir kablelis yra tarp žodžių ir juos renkant natūraliai atsiranda kelių milisekundžių pauzė, per kurią išjudinimas gali atsistatyti. Be to šiems ženklams parinkus klavišus, skirtus ilgesniems pirštams (eilės viduryje), aklojo rinkimo sparta neturėtų mažėti palyginti su ta, kuri yra kitų kalbų klaviatūrų apatinės eilės dešinėje. Tai originalus ir drąsus spendimas, parenkant dažniausiai naudojamų skyrybos ženklų klavišus.

Kai atsirado klaviatūrų, kurių skaitmenų eilėje buvo vienu klavišu daugiau, ten buvo įkurdinta raidė X (3 pav.).

3 pav. Lietuviškos rašomosios mašinėlės 44 klavišų klaviatūra

Tai, kad lietuvių kalbai galima pritaikyti įvairų klavišų skaičių (43, 44 arba 46) turinčias klaviatūras, neprarandant lietuviškų rašmenų ir nekeičiant jų išdėstymo, buvo didelis klaviatūros projektuotojų nuopelnas. Iš to galima spręsti, kad jie buvo gerai susipažinę su kitų kalbų klaviatūromis ir jose realizuotas idėjas racionaliai panaudojo kurdami lietuvišką klaviatūrą, netgi pralenkdami prototipus ir mažiausiai nutoldami nuo daugiausia paplitusios QWERTY klaviatūros.

Vokiečiai, pagerindami vienos raidės Z padėtį, klaviatūrą QWERTZ atitolino nuo QWERTY dviem raidėmis (Y ir Z). Lietuviai, pagerindami vienos raidės Š padėtį, atitolino tik viena raide (F).

Prancūzai pakeitė penkių raidžių (A, Q, M, W, Z) vietą, lietuviai – keturių (F, Q, W, X), bet pasiekė didesnį efektą: visas abėcėlės raides sudėjo į raidėms skirtas tris klavišų eiles ir lanksčiai išsprendė trijų svetimų raidžių (Q, W, X) įtraukimą į klaviatūrą. Taigi, galima drąsiai tvirtinti, kad lietuviška rašomosios mašinėlės klaviatūra buvo viena geriausių Europoje.

Rašomąsias mašinėles importuodavo iš užsienio specialiai pagamintas Lietuvai, su lietuvišku ženklų išdėstymu ir jį atitinkančiais ženklų užrašais ant klavišų.

Sovietmečiu rašomųjų mašinėlių importas su lietuvišku raidynu buvo labai ribotas. Mašinėlę buvo galima nusipirkti tik su rusišku raidynu. Bet buvo meistrai, kurie kvalifikuotai perdarydavo į lietuvišką. Tai buvo nelengvas, mechaninio tikslumo reikalaujantis darbas, nes reikėdavo perlituoti visų ženklų metalinius atvaizdus, kurie buvo gaminami užsienyje.

1985 m. lietuviška rašomosios mašinėlės klaviatūra buvo įteisinta Lietuvos standartu RST 1030-85.

2. Pirmosios kompiuterių klaviatūros

Atsiradus kompiuteriams, ypač asmeniniams, prireikė jiems pritaikytų klaviatūrų. Kompiuterių ir jų programinės įrangos gamybos lyderiai buvo amerikiečiai. Jie šiek tiek papildė savo rašomosios mašinėlės klaviatūrą iki 47 klavišų ir gavo 94 ženklų klaviatūrą. Visi ženklai iš septynbitės ASCII koduotės, kuri yra kitų koduočių pagrindas. Taigi jie gali būti panaudoti ir bet kurioje programoje. Todėl turėtų būti kiekvienos kalbos klaviatūroje, nors tos kalbos rašyboje ir nevartojami (pvz., @, &, ). Bet kaip tada įtraukti savitąsias kalbų raides, kurių nėra anglų kalbos abėcėlėje?

Lietuviai, iš užsienio parsivežę kompiuterius, ėmėsi jų angliškas klaviatūras vienaip ar kitaip pakoreguoti, kad būtų galima surinkti devynias savitąsias lietuviškas raides. Paprasčiausias būdas – esamą ženklą klaviatūros tvarkyklėje pakeisti kitu. Atradai to ženklo kodą, jo vietoj įrašei naujo ženklo kodą, ir viskas. Kaip veikia tvarkyklė, galima nežinoti. Ir programuoti nereikia mokėti. Tik reikia nuspręsti, kurių ženklų atsisakyti.

Tais laikais buvo tik staliniai kompiuteriai (nešiojamųjų dar nebuvo). Visų jų klaviatūros turėjo dar ir atskirą sritį skaitmenims rinkti. Taigi, pagrindinėje srityje skaitmenų galima atsisakyti. Vietoj jų galima įdėti savitąsias lietuvių kalbos raides. Taip labai paprastai buvo padaryta tvarkyklė, atitinkanti 4 paveiksle pavaizduotą ženklų išdėstymą.

4.png

4 pav. Amerikietiška kompiuterio klaviatūra, kurioje skaitmenys pakeisti savitosiomis lietuvių kalbos raidėmis.

Savitosios lietuvių kalbos raidės iš klaviatūros išstūmė 8 skaitmenis ir 10 specialiųjų ženklų: !, @, #, $, %, ^, &, *, +, =. Pirmųjų dviejų ženklų reikalingumas nekelia abejonių. Kai kurie kiti ženklai lietuvių kalboje nevartojami. Bet jie visi yra amerikietiškoje klaviatūroje ir ASCII koduotėje. Todėl neišvengiamai patenka į skaitmeninę erdvę ir jų kur nors prireiks. Galima paaiškinti, kad juos galima rinkti persijungus į originalią amerikietišką klaviatūrą. Taigi, viena fizinė klaviatūra turi atlikti dviejų klaviatūrų darbą ir ant jos devynių klavišų turi būti užrašyti dvejopi ženklai.

Labai paprastas namudinis amerikietiškos klaviatūros pritaikymas lietuvių kalbai patiko ir kompiuterių gamintojams. Jie savitąsias lietuviškas raides užrašydavo ant amerikietiškų klaviatūrų klavišų dešiniau jau esančių skaitmenų, dažnai šiek tiek mažesnes, kad tilptų į likusią laisvą vietą, ir tokią klaviatūrą vadindavo „lietuvių“, nors iš tikrųjų tai amerikietiška su lietuvišku papildymu, kurią geriausiu atveju būtų galima vadinti „anglų-lietuvių“ arba tiksliau – „amerikiečių-lietuvių“, nes Jungtinės Karalystės klaviatūra skiriasi nuo amerikietiškos. Tačiau dažniausiai žmonės ją vadina trumpiau – „skaičiukine“.

Prekyboje dažniausiai būna grynai amerikietiškos klaviatūros be savitųjų lietuviškų raidžių. Pardavėjai aiškina, kad devynių raidžių klavišus galima prisiminti, kad nesunku jas ant klavišų pačiam užrašyti. Be to, tie klavišai visi vienoje viršutinėje eilėje, tai virš jos ant klaviatūros korpuso galima užklijuoti popieriaus juostelę su užrašytomis raidėmis. Kartais tokią juostelę ir padovanodavo.

Papildomi užrašai ant devynių klavišų ir klaviatūros naudojimo aiškinimai tinka tam atvejui, kai žmogus jau įpratęs rašyti angliškai ir jam retkarčiais prireikia šį tą parašyti lietuviškai.

Dėl galimybės namudinėmis sąlygomis pačiam pasidaryti tokią fizinę klaviatūrą ji ir paplito.

3. Bandymas standartizuoti

Nors skaičiukinė klaviatūra buvo paplitusi, buvo aišku, kad tai netikęs sprendimas. Trūksta reikalingų ženklų. Ja ypač nepatenkinti buvo tie, kurie renka tekstą akluoju būdu, nes devynios raidės išdėstytos tekstui rinkti nepatogioje viršutinėje eilėje. Ypač daug kritikos kliūdavo raidei Ž, daugiausiai nutolusiai nuo jai skirto silpniausio piršto (mažylio). Todėl imta galvoti apie kitokį ženklų išdėstymą. 1992 m. buvo parengtas klaviatūros standartas, kuriame pasirinktas praktikoje patikrintas ĄŽERTY raidžių išdėstymas, kuris nuo rašomųjų mašinėlių skiriasi tik tuo, kad raidžių F ir Š klavišai sukeisti vietomis, t. y. palikti ten pat, kaip ir QWERTY klaviatūroje (5 pav.).

5.png

5 pav. ĄŽERTY klaviatūra (1992 m.)

Tačiau ženklų stygiaus problema nebuvo išspręsta. Klaviatūroje nebuvo raidžių Q, W, X ir 14 specialiųjų ženklų: @, #,$, ^, &, *, [, ], {,}, ‘, %, <, >.

Vien dėl ženklų stygiaus ši klaviatūra buvo tokia pat nevisavertė, kaip ir skaičiukinė. Ji ir nepaplito – koks tikslas vieną nevisavertę klaviatūrą, prie kurios jau esi pripratęs, keisti kita nevisaverte.

Iš šios klaviatūros projektuotojų teko girdėti, kad jie laikė, jog visų lietuviškos abėcėlės raidžių reikės tik tekstų rinkėjoms (mašininkėms), kurios iki tol rašomosiomis mašinėlėmis spausdino ranka parašytus tekstus, o programuotojai ir kiti kompiuterininkai galės naudotis angliška klaviatūra ir rašyti programas angliškai. Iš tiesų pirmųjų programavimo kalbų (Fortrano, Algolo 60 ir kt.) programose buvo galima naudoti tik anglų kalbos abėcėlę. Bet ši prognozė nepasitvirtino – visi tapome ir kompiuterių naudotojais, ir tekstų rinkėjais, o lietuvių ir kitų kalbų rašmenys atsirado programavimo kalbose.

4. Kitų kalbų klaviatūros

Kaip klaviatūrų problemą sprendė kitos valstybės?

Amerikietiška klaviatūra turi du lygius, t. y. kiekvienas klavišas skirtas dviem ženklams. Europiečiai klaviatūrą papildė trečiuoju lygiu (registru). Tada kiekvienu klavišu galima gauti tris ženklus. Ant klavišo trečiojo lygio ženklas rašomas žemai dešinėje (6 pav.).

6 pav. Pirmojo (+), antrojo (?) ir trečiojo () lygio ženklų užrašas ant suomių klaviatūros klavišo

Pirmojo lygio ženklas gaunamas paspaudus vien ženklo klavišą, antrojo – paspaudus ženklo klavišą laikant nuspaustą antrojo lygio klavišą, trečiojo – ženklo klavišu laikant nuspaustą trečiojo lygio klavišą. Reikia tik vieno papildomo, trečiojo lygio, klavišo. Su esama fizine amerikietiška klaviatūra šio klavišo funkciją buvo galima atlikti dviejų klavišų Shift+Alt paspaudimu vienu metu. Tuo pat metu reikėjo spausti ir ženklo klavišą. Vadinasi, tris klavišus reikia spausti vienu metu. O rankos tik dvi! Kai kurios klaviatūros turėjo du alternatyvos klavišus, vieną kairėje, kitą dešinėje, žymimą AltGr. Šis klavišas buvo atiduotas trečiajam lygiui gauti ir palaipsniui pereita prie visų klaviatūrų gamybos su šiuo klavišu. Išliko tik angliškas užrašas AltGr, neturintis ryšio su trečiuoju lygiu.

Kada kuri kalba (valstybė) pradėjo naudoti normalią trijų lygių klaviatūrą, sunku pasakyti. Knygoje „Microsoft MS DOS“ (1991) buvo pateiktos 20-ies valstybių (JAV, Kanados, Lotynų Amerikos ir 17 Europos valstybių), vartojančių lotyniško pagrindo rašmenis, klaviatūros. Baltijos valstybių klaviatūrų ten dar nebuvo. Visos klaviatūros, išskyrus amerikietišką, turi 48 klavišus ženklams rinkti (papildytos vienu klavišu kairiau raidės Z klavišo). Visose naudojamas trečiasis lygis. Kiek teko pastebėti, raidžių ir skaitmenų išdėstymas kompiuterių klaviatūrose liko toks pat, kaip ir rašomųjų mašinėlių klaviatūrose. Nauji ženklai, atsiradę kompiuterijos laikais, dėstomi daugiausia trečiajame lygyje ir ant papildomo 48-ojo klavišo.

Standartas LST 1205-92 buvo išleistas 1992 m., o rengiamas tikriausiai metais anksčiau – tais pačiais, kada buvo išleista minėta knyga su sisteminga informacija apie klaviatūras. Panašu, kad jo autoriai dar nebuvo spėję susipažinti su kitų valstybių klaviatūromis. Dar reikia turėti omenyje, kad tada buvo sovietiniai laikai ir bendravimas su užsieniu buvo labai ribotas.

5. Lietuviška standartinė klaviatūra

Į esamas klaviatūras buvo atkreiptas dėmesys 1997 m., kai įmonė IBM ruošėsi mokykloms tiekti sulietuvintą operacinę sistemą OS/2. Informatikos reikalus tvarkiusioje tuometėje Ryšių ir informatikos ministerijoje prasidėjo diskusijos, kurią klaviatūrą pasirinkti. Buvo suabejota abiejų klaviatūrų, skaičiukinės ir tuometės standartinės, tinkamumu, ypač mokymui. Buvo nuspręsta, kad reikia išsamesnės analizės. Ją sutiko atlikti Vladas Tumasonis, pasitelkęs kitus specialistus[1].

Susipažinome su kitų kalbų klaviatūromis, tarptautiniais standartais, užsienio kalbų projektuotojų patirtimi, konsultavomės su Europos standartizavimo komiteto (CEN) nariais. Tapo aišku, kad apie skaičiukinę klaviatūrą neverta nė kalbėti, o 1992 m. standartu patvirtinta klaviatūra taip pat netinka dėl ženklų stygiaus. Prasidėjo diskusijos. Pirmiausia buvo svarstoma, kurį variantą pasirinkti: QWERTY (tikrą, ne skaičiukinę) ar ĄŽERTY (tikrą, su visais reikalingais ženklais).

Raidžių išdėstymą ĄŽERTY klaviatūroje jau turime. Juo remiasi aklojo rinkimo metodika, bet jis naudojamas tik Lietuvoje. Jam giminingas AZERTY naudojamas tik Prancūzijoje ir Belgijoje, o beveik visose kitose valstybėse – QWERTY arba QWERTZ. Svyruojant tarp abiejų, ĄŽERTY pasirinkimą nulėmė dar vienas argumentas. Lietuviškos QWERTY klaviatūros išvaizda mažiau skirtųsi nuo amerikietiškos. Todėl būtų lengviau įpiršti pirkėjui amerikietišką vietoj lietuviškos. Galės sakyti, kad lietuviškų raidžių klavišus galima prisiminti arba pačiam jas užsirašyti ant klavišų ir toliau pardavinės amerikietiškas klaviatūras be lietuviškų raidžių. Na, o ĄŽERTY skirtumai iš karto pastebimi.

Ar iš tikrųjų taip būtų buvę, sunku pasakyti. Bet faktas, kad nėra gaminamos klaviatūros su užrašais ant klavišų, atitinkančiais skaičiukinę klaviatūrą, o nešiojamieji kompiuteriai pardavinėjami tik su grynai amerikietiškomis klaviatūromis, kuriose išvis nėra užrašytų savitųjų lietuviškų raidžių, rodo, kad tokia prognozė turėjo pagrindą.

Pirmasis naujos klaviatūros projekto variantas buvo pateiktas 1997 m. vykusiose „Kompiuterininkų dienose“ (Grigas, Tumasonis 1997), vėliau vyko įvairių lygių diskusijos, galiausiai buvo suformuota Lietuvos standartizacijos departamento TK4 komiteto darbo grupė[2]. Ši darbo grupė parengė lietuviškos klaviatūros standartą. Galutinį variantą patvirtino Lietuvos standartizacijos departamentas, ir šis tapo Lietuvos standartu LST 1582 (7 pav.). Ankstesnis standartas LST 1205-92 buvo panaikintas.

7.tif

7 pav. Standartinės klaviatūros ženklų klavišų sritis

Toliau šią klaviatūrą vadinsime lietuviška standartine arba trumpiau – vienu žodžiu – lietuviška arba standartine. Painiavos nebus, nes turime tik vieną standartinę ir tik vieną tikrai lietuvišką.

Šioje klaviatūroje yra brūkšnys (–) ir kabutės („“). Daugumos kitų kalbų klaviatūrose jų nėra. Tuo mūsų klaviatūra tapo pranašesnė už kitų valstybių klaviatūras, neturinčias šių ženklų.

Numatyta galimybė kirčiuotoms raidėms rinkti: visų trijų kirčio ženklų piešiniai yra ant vieno klavišo. Vėliau tai buvo panaudota projektuojant kirčiuotų raidžių rinkimo klaviatūros tvarkyklę (Tumasonis 2007).

Kompiuterio klaviatūroje nemažai valdymo klavišų, ant kurių yra užrašai, nurodantys tų klavišų funkcijas. Jie nuolat matomi. Todėl standarte teikiami lietuviški. Dalis jų informatyvesni už angliškus (pvz., Shift – Lyg2, AlrGr – Lyg3, CapsLock – Didž). Lietuviški užrašai jau naudojami daugelyje lokalizuotų programų (Libre Office, Firefox, Thunderbird, Linux, Total Commander ir kt.).

Kartais bandoma lyginti ĄŽERTY ir QWERTY klaviatūras remiantis žinomu teiginiu, kad raidžių išdėstyme QWERTY nėra optimalus. Dažniausiai kalboje pasikartojančias gretimų raidžių poras stengtasi skirti tai pačiai rankai, kad nesukibtų tas raides laikančios svirtelės rašomojoje mašinėlėje, kas gali atsitikti kai tekstas renkamas sparčiai abiejų rankų pirštais. Lietuviškoje klaviatūroje visos lietuvių kalbos abėcėlės raidės, sutampančiomis su anglų kalbos abėcėlės raidėmis, išdėstytos ant tų pačių klavišų, kaip ir anglų, išskyrus raidę F, kuri vartojama tik tarptautiniuose žodžiuose. Jos dažnis apie 0,25 proc. arba 12 kartų mažesnis už vidutinį lietuviškos abėcėlės raidės dažnį. Vargu, ar tokios retos raidės perkėlimas į kitą vietą būtų turėjęs pastebimą įtaką svirtelių sukibimui.

Raidžių Q, W ir X, kurių lietuvių kalbos abėcėlėje nėra, perkėlimas iš vienų nelabai patogių vietų į kitas nelabai patogias, rinkimo patogumui neturėjo pastebimos įtakos. Tačiau buvo naudingas tuo, kad klaviatūra tapo atsparesnė jos dešiniosios pusės nestabilumams. Čia atsiranda nauji klavišai, kai klaviatūra didinama arba dingsta, kai mažinama. Rašomųjų mašinėlių laikais tai buvo svarbu norint panaudoti klaviatūras su mažesniu klavišų skaičiumi. Jose galėjo nebūti lietuvių kalbos abėcėlėje nesančių raidžių, kurių prireikia retai. Staliniuose kompiuteriuose šios problemos nebuvo. Tačiau mažuose įrenginiuose (telefonuose, planšetiniuose kompiuteriuose), stengiantis mažinti klaviatūrų užimamą ekrano plotą ir kad klavišai nebūtų per maži, ji vėl atsirado (Grigas 2013, 2014).

Įdomu pastebėti, kad panašiai problema sprendžiama rusiškose klaviatūrose. Jose į 2 ir 3 eilių pabaigas įdėtos raidės Э ir Ъ. Mobiliuosiuose mygtukiniuose telefonuose joms neliko klavišų. Kadangi jos rečiausiai naudojamos, tai jas nukėlus į gretimus klavišus ir gaunamas papildomai spaudant tuos klavišus, teksto rinkimo nepatogumai nedaug sumažėja.

Savitųjų raidžių Ą ir Ž iškėlimas į klaviatūros pradžią ir jų įtraukimas į klaviatūros pavadinimą yra prasmingas tuo, kad simbolizuoja, jog ši klaviatūra lietuviška ir taip ją išskiria iš daugybės kitų kalbų klaviatūrų kurios kiekviena skirtinga, bet visos vadinamos vienodai – QWERTY.

2000 metais buvo pagamintos tvarkyklės operacinėms sistemoms DOS, „Windows 95“, „Linux“, o vėliau ir „Mac OS“. Jas reikėjo parsisiųsti iš svetainės ims.mii.lt/klav ir pačiam įdėti į opeacines sistemas. Vėliau klaviatūra ji buvo įdedama į sistemos „Linux“ platinamuosius paketus, o nuo 2007 m. sausio mėn., pradedant „Windows Vista“ – į visas tolesnes sistemos „Windows“ laidas.

Nuo 2005 m. pradžios iki 2012 m. pabaigos buvo skaičiuojami svetainės lankytojai ir tvarkyklių parsisiuntimai. Iš viso per 8 metus minėta svetainė buvo aplankyta 74400 kartų, parsisiųsta 21644 tvarkyklių.

2006 m. buvo pagaminta tūkstantis lietuviškų klaviatūrų (8 pav.). Jomis prekiavo tik viena kanceliarinių prekių parduotuvė. Kompiuterių tiekėjai ir pardavėjai jomis kompiuterių nekomplektavo. Todėl praktiškai jas įsigyti buvo keblu, ypač įstaigoms. Dažnai buvo pasitenkinama lipdukais. Juk gaila išmesti su kompiuteriu sukomplektuotą naują klaviatūrą ir pirkti kitą.

8.JPG

8 pav. Klaviatūra, gaminta 2006 m.

Nešiojamuose kompiuteriuose klaviatūra yra neatskiriama korpuso dalis. Todėl jos pakeisti negalima. Belieka lipdukai.

Kodėl prekybininkai nenorėjo komplektuoti kompiuterių su lietuviškomis klaviatūromis? Paklausti atsakydavo, kad tokie kompiuteriai neturės paklausos. Bet apie paklausą galima spręsti tik tada, kai yra pasiūla, o jos faktiškai nebuvo.

Prekybininkams svarbu pelnas. Prekiaujant kompiuteriais su lietuviškomis klaviatūromis papildomo pelno nebus, bet rūpesčių, o gal ir išlaidų, padaugės – reikės užsakyti kompiuterius su lietuviškomis klaviatūromis o ne su bet kokiomis. Be to, netiks 47 ženklų klavišus turinčios klaviatūros, t. y. nepritaikytos Europos rinkai. Tokios klaviatūros naudojamos Rusijoje, daugelyje Afrikos ir Azijos valstybių. Jų rinkoms pagaminama pigesnės produkcijos, mažesni reikalavimai jos kokybei. Tai domina prekybininkus ir jie stengiasi išlaikyti esamą, jiems palankią, situaciją.

6. Skaičiukinės klaviatūros trūkumai

Atsiradus standartinei lietuviškai klaviatūrai, darėsi ryškiau pastebimi skaičiukinės trūkumai. Aptarsime tik tuos, kurių neturi lietuviška klaviatūra. Juos skirstysime į dvi dalis: ženklų išdėstymo (priklausomus nuo tvarkyklės) ir ženklų atvaizdavimo (priklausomus nuo fizinės klaviatūros).

Ženklų išdėstymo trūkumai:

1. Trūksta 10 specialiųjų ženklų ir 8 skaitmenų. Tai esminis trūkumas. Apie bandymus jį šalinti pakalbėsime žemiau.

2. Viršutinės (4) eilės klavišai nuo pirštų „gyvenamųjų vietų“ nutolę dvigubai daugiau, negu kitų eilių (1 ir 3) klavišai. Todėl šioje eilėje esančias 9 raides akluoju metodu sunkiau rinkti, negu anglų kalbos abėcėlės raides, ypač jeigu renkančiojo pirštai trumpesni.

3. Pasunkėja aklojo rinkimo mokymas. Jis pradedamas nuo lengviausiai renkamų raidžių, kurios 1–3 eilėse. yra raidžių eilėse. Čia nesant dalies lietuviškų raidžių ribojamos galimybės parinkti žodžius. Kai pereinama prie viršutinės eilės mokinys pajunta, kad sunkiau rinkti savitąsias lietuviškas raidės. Aklojo metodo dėstytojai sako, kad studentai iš karto pajunta nepatogumą jas rinkti, ypač raidę Ž.

4. Išdėstymas netinka skaitmeninių įrenginių klaviatūroms, neturinčios skaitmenų eilės.

Ženklų atvaizdavimo trūkumai. Tai kartu ir jau aptarti išdėstymo trūkumai. Atsiranda ir naujų trūkumų:

5. Nėra užrašytų savitųjų lietuviškų raidžių ant daugumos stalinių kompiuterių klaviatūrų ir visų šiuo metu prekyboje esančių nešiojamųjų kompiuterių klaviatūrų.

6. Užrašai ant skaitmenų eilės klavišų neatitinka tikrovės. Pavyzdžiui, užrašas ant klavišo, pavaizduoto 9 paveiksle, sako, kad jį paspaudę turėtume gauti vienetą (pagal klaviatūrose priimtas taisykles užrašytą apačioje kairėje), o iš tikrųjų gauname raidę ą, kad paspaudė šį klavišą kartu su Lyg2 turėtume gauti šauktuką, o iš tikrųjų gauname raidę Ą, kad paspaudę kartu su AltGr – gauti ą (tai trečiasis lygis europietiškose klaviatūrose), o iš tikrųjų nieko negauname, kartais (kai kuriose tvarkyklės modifikacijose) – vienetą.

9.jpg

9 pav. Vienas iš klavišų su klaidinančiais užrašais

7. Skaičiukinei klaviatūrai nereikia 48-ojo klavišo. Todėl tinka ir 47 klavišų fizinė klaviatūra. Tai neturi reikšmės lietuviškų tekstų rinkimui. Tačiau persijungus į kitą kalbą (pvz., danų, suomių, vokiečių) klaviatūra nebebus visavertė – nebus galima surinkti ženklų, tos kalbos klaviatūroje renkamų šiuo klavišu. Dažniausiai tai būna ženklai < ir >.

Ženklų atvaizdavimo trūkumų (5–7) neliktų, jeigu būtų gaminamos tinkamos klaviatūros su tinkamais užrašais. Deja, taip nėra. Tam yra priežasčių. Apie jas – 7 skyriuje.

Bandymai klaviatūrą tobulinti. Buvo siūlymų prarastiems skaitmenims panaudoti trečiąjį lygį, o ant skaitmenų klavišų buvusius ženklus rinkti panaudojant valdymo ženklų kombinaciją (sparčiuosius klavišus) Alt+Lyg2 kartu su ženklo klavišo paspaudimu. Tai nepatogu – vienu metu reikia spausti tris klavišus, o rankos tik dvi.

Ženklų rinkimas panaudojant sparčiuosius klavišus tarptautiniame klaviatūrų standarte ISO/IEC 9995 nėra numatytas ir praktiškai nenaudojamas. Jis neaprašytas operacinių sistemų dokumentacijose (žinynuose). Todėl žmogus, pradėjęs naudotis kompiuteriu, neturi informacijos apie tokį ženklų rinkimo būdą. Jo gali nebūti klaviatūrų tvarkyklių projektavimo programose. Tuo galima įsitikinti pažiūrėjus į stalinių kompiuterių operacinėse sistemose „Windows 8.1“ arba „Windows 10“ esančias „patobulintas“ skaičiukines ekranines klaviatūras. Jose nėra galimybės rinkti specialiuosius ženklus.

Pagrindinė nesėkmės priežastis – bandymas suderinti du nesuderinamus dalykus: 1) uždėti raides ant skaitmenų eilės ir 2) išlaikyti skaitmenis ir specialiuosius ženklus ant skaitmenų eilės ten pat, kur jie yra išdėstyti amerikietiškoje klaviatūroje.

Trūkumai, nekliudantys naudotis klaviatūra. Nekliudo anglakalbiui, kai jam retkarčiais reikia parašyti lietuviškai. Tada jis visas angliškos abėcėlės raides ir svarbiausius skyrybos ženklus randa jam įprastose vietose, o savitųjų lietuviškų raidžių jam reikia ieškoti tik vienoje klavišų eilėje.

7. Skaičiukinės klaviatūros naudojimo pasekmės

Ši klaviatūra naudojama jau daugelį metų. Todėl ji padarė ir toliau daro nemažą įtaką naudotojo mąstysenai, jo požiūriui į kompiuterį.

Savitųjų lietuviškų raidžių išdėstymas atskiroje, raidėms nebūdingoje skaitmenų eilėje daro įspūdį, kad šios raidės antraeilės. Tai gal galima jų nenaudoti? Įspūdį sustiprina tai, kad jos būna užrašytos ne ten, kur turėtų būti, o ten, kur yra likę vietos nuo kitų, atseit svarbesnių, ženklų. Dar blogiau, kai jos išvis neužrašytos. Visa tai skatina vengimą vartoti savitąsias lietuviškas raides, kas šnekamojoje kalboje vadinamas šveplavimu.

Dažnai girdime klausimą, kaip surinkti vieną ar kitą ženklą sava, atseit skaičiukine, klaviatūra. Toks klausimas užsieniečiui apie jo kalbos klaviatūrą nekyla, o jei būtų paklaustas, atsakytų labai paprastai: „Surask klavišą, ant kurio tas ženklas užrašytas, ir spausk“.

Tikrovės neatitinkantys užrašai ant klaviatūros klavišų griauna žmogaus pasitikėjimą kompiuteriu, sukelia neapibrėžtumo jausmą. Jeigu jam pačiam teks projektuoti kompiuterinę įrangą, tai labai tikėtina, kad jis neapibrėžtumo nelaikys defektu ir darys panašias klaidas savo produkcijoje.

Kai kurie žmonės, įpratę prie skaičiukinės klaviatūros ir pradėję dirbti lietuviška, išlaiko nepasitikėjimą užrašais ant klavišų ir amerikietiškos (skaičiukinės) klaviatūros vaizdinį. Pavyzdžiui, skundžiasi, kad neveikia spartusis klavišas Vald+F, nors spaudžia ne raidės F o raidės Š klavišą – tą ant kurio buvo užrašyta raidė F amerikietiškoje klaviatūroje. Panašias klaidas yra padaręs ir sistemai „Windows“ skirtos klaviatūros projektuotojas. Gal atsitiktinai, o gal sąmoningai, laikydamas, kad lietuviai be amerikietiškos klaviatūros negali gyventi.

Ženklų stygius arba sudėtingas jų rinkimas. Kai nėra galimybės surinkti reikiamą ženklą, tenka ieškoti būdų kaip jį gauti. Dažniausia žmonės persijungia į anglišką klaviatūrą. Taip peršama mintis, kad lietuvių kalba prastesnė negu anglų. Tokia pat mintis, tik gal šiek tiek švelniau, peršama ir tuo atveju, kai ženklą surinkti galima, bet sudėtinga. Kyla klausimas: kodėl „lietuviškoje“ skaičiukinėje klaviatūroje tai sudėtinga, o angliškoje paprasta.

Specialieji ženklai gausiai naudojami programose. Pirmųjų programavimo kalbų (Fortrano, Algolo 60 ir kt.) programose buvo galima naudoti tik anglų kalbos abėcėlę. Naujesnėse programavimo kalbose, ypač sukūrus unikodą, atsirado galimybė kintamųjų ir kitų objektų varduose vartoti visų kalbų savitąsias raides, tarp jų ir lietuviškas. Tai apibrėžta programavimo kalbų standartų kūrimo taisyklėse. Tačiau ir dabar retai pamatysime programą, kurioje vardai taisyklingi lietuviški. Daugelis programuotojų netgi nežino, kad juose galima vartoti visas lietuvių kalbos abėcėlės raides. Kodėl?

Atsakymas paprastas. Programose gausiai naudojami specialieji ženklai, kuriuos išstūmė savitosios lietuviškos raidės. Todėl programuotojai naudojasi angliška klaviatūra. Teko girdėti, jog netgi dėstytojai reikalauja, kad studentai kintamųjų vardus rašytų šveplai arba angliškai.

Programuotojai sudaro nedidelę kompiuterių naudotojų dalį. Tačiau jie, kurdami programas arba teikdami paslaugas, daro įtaką daugeliui žmonių. Patys savo veikloje nenaudodami lietuvių kalbos neskatina jos naudoti ir kitų.

Kiekybiniai vertinimai.Siekiant tikslumo, klaviatūros naudojimo pasekmes reikėtų išmatuoti – įvertinti kiekybiškai. Kriterijus – savitųjų raidžių vartojimas. Tuo tikslu buvo atlikta 12-os valstybių klaviatūrų analizė, bandant nustatyti tas klaviatūras naudojančių žmonių taisyklingo rašymo priklausomybę nuo klaviatūrų kokybės (Grigas, Pedzevičienė 2009). Klaviatūros buvo suskirstytos į tris aiškiai atskiriamas grupes:

Visavertė klaviatūra, kurioje visų tos kalbos savitųjų raidžių rinkimas nesiskiria nuo visų kitų (t. y. esančių anglų kalbos abėcėlėje) raidžių rinkimo.

Iš dalies visavertė klaviatūra, kurioje dalį savitųjų raidžių surinkti sunkiau: reikia paspausti papildomą klavišą, nėra ant klavišo užrašytos raidės arba ji užrašyta netinkamoje vietoje (ne ten, kur visų kitų raidžių užrašai).

Pakoreguota kitos kalbos klaviatūra, kurioje kiekviena savitoji raidė turi bent vieną minėtą jos rinkimą sunkinantį požymį. Šiai grupei priklauso latvių ir lietuvių skaičiukinė klaviatūros, abi naudojančios amerikietišką klaviatūrą. Lietuviška standartinė klaviatūra tuo metu buvo tik maždaug 4 tūkst. kompiuterių, kas sudarė mažiau kaip 1 % visų Lietuvoje naudojamų kompiuterių. Todėl jų savininkai negalėjo turėti pastebimos įtakos tyrimo rezultatams.

Buvo analizuojama pokalbių programos „Skype“ registracijos duomenyse užrašyti savų miestų vardai. Diagramoje (10 pav.) pateikti taisyklingai užrašytų vardų procentai (Grigas, Pedzevičienė 2009). Matyti aiški priklausomybė ir ribos tarp klaviatūrų grupių[3].

10 pav.tif

10 pav. Rašymo taisyklingumo priklausomybė nuo klaviatūros atitikties kalbai

Išsiskiria estų rezultatai. Jie kelis kartus geresni negu mūsų. Mat estai visavertę klaviatūrą turėjo gerokai anksčiau ir su ja komplektavo kompiuterius[4].

Lietuviškoje klaviatūroje visų savitųjų raidžių rinkimas nesiskiria nuo kitų (t. y. esančių anglų kalbos abėcėlėje) raidžių rinkimo, todėl ji yra visavertė ir dėl to reikia tikėtis, kad jeigu ji būtų visuotinai naudojama, raštingumu prilygtume kitoms šios grupės kalboms.

Panašias išvadas galima daryti ir iš savitųjų raidžių vartojimo interneto sričių (domenų) varduose. Statistika rodo, ryškų skirtumą tarp visavertes klaviatūras naudojančių kalbų (danų 5,5 %, vokiečių 4 %, estų 2,3 %, suomių 3,1 %, švedų 5 %) ir kitos kalbos klaviatūras naudojančių kalbų (latvių 0,8 %, lietuvių 0,85 %) (Lt 2018).

8. Kodėl negaminamos lietuviškos klaviatūros

Pirmieji į Lietuvą patekę kompiuteriai savitųjų lietuviškų raidžių neturėjo ne tik klaviatūroje, bet ir viduje, t. y. programinėje įrangoje. Žmonės bandė vienaip ar kitaip jas įdėti. Namudinėmis sąlygomis tobulą daiktą sunku padaryti. Darydavo kuo paprasčiau, svarbu, kad tik kaip nors veiktų. Taip atsirado keletas tarpusavy nesuderintų koduočių, kas buvo pašaipiai vadinama koduočių zooparku. Buvo reikalingi tekstų perkodavimai ir tam buvo naudojama perkodavimo programa kuri veikė nekorektiškai, nederindama savo veiksmų su operacine sistema DOS. Tarp tokių namudinių gaminių buvo ir skaičiukinės klaviatūros tvarkyklė.

Laikui bėgant programinės įrangos reikalai susitvarkė. Ne tik koduočių, bet ir klaviatūros – buvo pagamintos standartą atitinkančios tvarkyklės ir įdėtos į operacines sistemas „Windows“ ir „Linux“. Tačiau klaviatūrų gamyba nevyksta. Kodėl?

Gamintojai atsakytų – nėra paklausos. Ir būtų teisūs, nes Lietuvos prekybininkai jų neužsako. Kodėl?

Prekyba taip pat verslas. Prekybininkams rūpi kuo didesnis pelnas su kuo mažesnėmis sąnaudomis. Amerikietiškų klaviatūrų gaminama daug ir įvairaus dizaino. Todėl paprasčiausia urmu pirkti tokias, kokios yra, jeigu tik perka, nesukant galvos apie užrašus ant klavišų.

Pirkėjai perka tą, kas yra parduotuvėje. Daugelis netgi nežino, kad esama lietuviškos klaviatūros, o ją pamatę nesuvokia esminių skirtumų tarp jos ir skaičiukinės. Daugelis pasigenda raidžių Q ir W daugiausia matomoje vietoje, nors nelabai atsimintų kada jų buvo prireikę. Palikti nebegaliojantys amerikietiškos klaviatūros užrašai viršutinėje eilėje užglaisto ženklų stygių. Čia dar prisideda reklamuojamas „patogumas“, kad savitųjų lietuviškų raidžių klavišus galima lengvai prisiminti. Lyg ir yra viskas ko reikia, tai kuriam galui reikia kitokios klaviatūros. O tai, kad visi europiečiai naudoja „kitokias“ klaviatūras, daugeliui nėra žinoma.

Šios skaičiukinės klaviatūros savybės daugelį žmonių yra paveikę tiek, kad atsirado posakis: „jeigu žmogus nesuvokė esminių skirtumų tarp lietuviškos ir skaičiukinės kompiuterio klaviatūrų per penkias minutes, tai ir nesuvoks, nors kuolą ant galvos tašyk“.

Prekybininkams palikta visiška laisvė. Nėra jokio valstybinio reguliavimo kompiuterijos produkcijai. Ką nori, tą ir pardavinėk, nesvarbu, kad ja naudotis sudėtinga, kad ji daro neigiamą įtaką lietuvių kalbai, žmonių įpročiams ir mąstysenai.

Kartais aiškinama, kad rinkos ekonomikoje negali būti valstybinio reguliavimo. Kažin kaip pasijustume, jeigu nebūtų valstybinio reguliavimo aplinkos taršai. Kalba yra mūsų aplinkos ir kultūros dalis. Tai kodėl negalima riboti jos taršos?

9. Trumpai apie ekranines klaviatūras

Ekraninės klaviatūros vaizdą ekrane piešia programa – klaviatūros tvarkyklė. Taigi nebėra fizinės klaviatūros, nebeliko ir neatitikimų tarp buvusių dviejų įrangos rūšių – aparatinės ir programinės.

Stalinių kompiuterių operacinėse sistemose, pradedant nuo „Windows 8“, yra lietuviška klaviatūra (11 pav.).

Ekraninė.tif

11 pav. Ekraninė klaviatūra „Windows 10“ sistemos staliniame kompiuteryje

Planšetiniuose kompiuteriuose situacija kitokia. Į tos pačios sistemos „Windows 10“ planšetinę versiją įdėta klaviatūra, kurios pagrindiniame lange (mažųjų raidžių lygyje) tik penkios savitosios lietuvių kalbos raidės: ė, į, š, ų, ž (12 pav.), o kitos keturios nukeltos į didžiųjų raidžių langą. Bet ten liko tik viena didžioji Š. Kur ieškoti kitų didžiųjų?

12 pav.tif

12 pav. Ekraninė klaviatūra „Windows 10“ sistemos planšetiniame kompiuteryje

Lieka neaišku, kaip galėjo atsitikti, kad neprofesionaliai suprojektuota klaviatūra buvo įdėta į operacinę sistemą.

Įmonės „Apple“ planšetiniuose kompiuteriuose pasirinkus lietuvišką klaviatūrą pateikiama amerikietiška. Jeigu prireikia lietuviškos raidės, tarkime ą, tai reikia paliesti klavišą a, po to klavišą ???, skirtą užsienio kalbų raidėms rinkti. Atseit, lietuviui lietuvių kalba yra užsienietiška. Tada pasirodys juostelė su raidėmis ????. Joje reikės rasti raidę ą ir ją paliesti. Taigi savitajai raidei reikės trijų klavišų paspaudimų.

Visų 9 savitųjų raidžių suminis dažnis yra 6,89 proc. (Grigas, Juškevičienė 2015). Vidutiniškai vienos savitosios – 0,77 proc. Palyginimui: trijų raidžių q, w ir x, nesančių lietuvių kalbos abėcėlėje, bet renkamų vieno klavišo paspaudimu, suminis dažnis 0,12 proc. Vienos raidės vidurkis 0,04 proc. – 19 kartų mažesnis negu vidutinis lietuvių kalbos raidės. Taigi, įtraukus į pirmąjį planą retai vartojamas raides q, w ir x, o tiek pat savitųjų lietuviškų raidžių perkėlus į sudėtingai pasiekiamas vietas, nuo optimalumo nukrypstama ne keliais procentais, o 19 kartų!

Į operacinėje sistemą „Android“ įdėta tik skaičiukinė klaviatūra.

Planšetiniuose kompiuteriuose ir kituose mobiliuosiuose įrenginiuose (pvz., išmaniuosiuose telefonuose), turinčiuose mažą ekraną, stengiamasi mažinti klavišų skaičių. Todėl čia gerai tinka standartinis lietuviškos abėcėlės išdėstymas trijose eilėse, o eilių pailgėjimą galima iš dalies kompensuoti perkėlus du skyrybos ženklus į klavišus, gautus sutrumpinus tarpo klavišą, o taip pat retai naudojamas užsienietiškas raides q, w ir x perkėlus į keliais paspaudimais renkamų ženklų sritį (Grigas 2014).

Taigi, matome, kad ekraninių klaviatūrų pasaulyje dar tebėra chaosas.

10. Apibendrinimai ir pamąstymai

Lietuviškų klaviatūrų kelias prasidėjo nuo rašomųjų mašinėlių. Su lietuviška abėcėle jos atsirado vėliau, negu daugelio kitų kalbų klaviatūros. Bet užtat jų ženklų aibė ir išdėstymas buvo racionaliau parinktas negu daugelio kitų Europos kalbų klaviatūrų. Iš to galima spręsti, kad lietuviškų rašomųjų mašinėlių autorius ar autoriai buvo gerai susipažinę su kitų kalbų klaviatūromis ir apgalvotai panaudojo tai, ką racionalaus jose rado.

Plintant kompiuteriams, paskubomis buvo sugalvotas būdas, kaip amerikietišką klaviatūrą pritaikyti devynioms lietuvių kalbos abėcėlės raidėms rinkti. Aštuoni skaitmenys ir dešimt specialiųjų ženklų buvo pakeisti savitosiomis lietuvių kalbos abėcėlės raidėmis. Klaviatūra dėl privalomų ženklų stygiaus tapo nevisavertė, ja buvo sudėtingiau rinkti savitąsias lietuvių kalbos raides. Nedidelis skirtumas nuo amerikietiškos klaviatūros sudarė sąlygas prekybininkams tiekti klaviatūras išvis be lietuviškų raidžių ir jas vadinti lietuviškomis.

1992 m. buvo parengtas standartas, kurio apibrėžta klaviatūra taip pat buvo nevisavertė.

2000 m. buvo standartizuota nauja klaviatūra, prilygstanti danų, estų, suomių, švedų, vokiečių klaviatūroms. Šios klaviatūros tvarkyklė įtraukta į operacines sistemas „Windows“ ir „Linux“. Tačiau prekybai tiekiami kompiuteriai iki šiol nėra komplektuojami su tokiomis fizinėmis klaviatūromis. Atskirai įsigyti (kol buvo parduotuvėje) lietuvišką klaviatūrą arba klijuoti lipdukus ant angliškos klaviatūros ryžosi tik kompiuterijos profesionalai ir entuziastai. Tai turėjo didelę neigiamą įtaką lietuviškų rašmenų vartojimui skaitmeninėje erdvėje.

Esame vieninteliai Europoje naudojantys amerikietišką klaviatūrą, kurioje savitosios raidės įdėtos vietoj skaitmenų. Ir ilgai, jau aštuoniolikti metai po to, kai turime visavertėe klaviatūros standartą LST 1582.

Tenka pripažinti, kad su kompiuterių klaviatūromis nepasisekė. Nuo pirmaujančių Europoje rašomųjų mašinėlių klaviatūrų nusiritome į paskutinę vietą su skaičiukine klaviatūra. Ir nesuvokiame, kad ten esame. Bet turėdami tikrą lietuvišką klaviatūrą ir pradėję ją visuotinai naudoti turime realias galimybes vėl pakilti į pirmaujančius.

Į naujesnes „Windows“ sistemų laidas staliniams ir nešiojamiesiems kompiuteriams įdedamos ir standartą LST 1582 atitinkančios ekraninės klaviatūros. Į planšetinių kompiuterių operacines sistemas kol kas įdedamos tik skaičiukinės klaviatūros arba tokios, kurių pagrindiniame plane trūksta keturių savitųjų lietuvių kalbos raidžių.

Situacija įdomi: ten, kur ekraninės klaviatūros vaidmuo antraeilis (staliniuose ir nešiojamuosiuose kompiuteriuose), klaviatūra visavertė; ten, kur vaidmuo pagrindinis (planšetiniuose kompiuteriuose) – klaviatūra, kurioje trūksta raidžių, arba skaičiukinė.

Planšetiniai kompiuteriai yra maži, pigūs, patrauklūs jaunimui. Dėl to jie sparčiai plinta. Todėl situaciją reikia taisyti. Tam nėra techninių ar gamybinių kliūčių, nes ekraninė klaviatūra programuojama.

Prie planšetinių kompiuterių gali būti pridedamos fizinės klaviatūros. Jų struktūra tokia pati, kaip ir stalinių kompiuterių, tik mažesnės. Todėl ir čia tinka standartas LST 1582.

Lietuviškų klaviatūrų kelias buvo ir tebėra vingiuotas, švytuojantis tarp tobulybės ir niekalo.

Lietuvių kalbai netinkamų kompiuterio klaviatūrų masinė gamyba ir platinimas padarė ir daro neigiamą įtaką kalbos prestižui, nes klaviatūros nevisavertiškumas gali būti palaikytas lietuvių kalbos nevisavertiškumu.

Literatūra

Grigas, G.; Pedzevičienė, S. 2009. Klaviatūros įtaka rašybos klaidoms, susijusioms su rašto ženklų vartojimu // Informacijos mokslai, t. 50, p. 200–204.

Grigas, G.; Tumasonis, V. 1997. Naujos lietuviškos kompiuterio klaviatūros projektas. // Kompiuterininkų dienos 97: renginio medžiaga. Vilnius: Žara, p. 141–147.

Grigas, G. 2013. Lietuvių kalbos rašmenys planšetiniuose kompiuteriuose // Kompiuterininkų dienos – 2013. Vilnius: „Žara“, p. 86–91.

Grigas, G. Designing Tablet Computer Keyboards for European Languages [Planšetinių kompiuterių klaviatūrų projektavimas Europos kalboms] // Localisation Focus. The International Journal of Localisation, 2014, vol. 13, issue 1, p. 6–26.

Grigas, G; Juškevičienė, A. 2015. Raidžių dažnių lietuvių ir kitose kalbose, vartojančiose lotyniškus rašmenis, analizė // Santalka: Filologija. Edukologija. t. 23(2), p. 61–91.

ISO/IEC 9995: 2009. Information technology – Keyboard layouts for text and office systems. Part 1–6.

LST 1205-92: 1992. Skaičiavimo technikos priemonės. Lietuviška kompiuterio klaviatūra. Ženklų išdėstymas.

LST 1582: 2012. Informacijos technologija. Lietuviška kompiuterio klaviatūra. Ženklų išdėstymas.

Lt domeną administruojantis KTU: lietuviškų interneto vardų beveik 200 tūkst. 2018 // Diena.lt, 2018-03-30 (http://www.diena.lt/naujienos/kaunas/miesto-pulsas/lt-domena-administruojantis-ktu-lietuvisku-interneto-vardu-beveik-200-tukst-857542).

Microsoft MS-DOS User’s Guide and Reference. 1991. DTK Computer.

Tumasonis, V. 2007. Lietuviškos kirčiuotos raidės: kodavimas ir įvedimas iš klaviatūros // Informacijos mokslai, t. 42–43, p 135–140.

[1] Tarp jų ir šio straipsnio autorių.

[2] Darbo grupę sudarė: keturi informatikos specialistai – Vladas Tumasonis (pirmininkas), Viktoras Dagys, Gintautas Grigas, Jonas Skendelis ir viena aklojo spausdinimo specialistė – Gražina Rancova.

[3] Grupių viduje klaviatūros neskirstomos pagal kokybę, kalbos rikiuojamos pagal taisyklingai rašančiųjų asmenų procentus.

[4]Kompiuterius su visavertėmis estiškomis klaviatūromis Talino parduotuvėse teko matyti 1993 m.

Klausimus, pastabas ir pageidavimus prašome siųsti adresu Gintautas.Grigas{eta}mii.vu.lt

Tinklalapis atnaujintas 2018-05-19